Kūriniai

PRODUKCIJOS

  • Šokio spektaklis Kur krantas (2024) chor. Lukas Karvelis
  • Šokio spektaklis Hairy (2024) chor. Dovydas Strimaitis (ko-prodiuseris Lietuvoje)
  • Šokio spektaklis Chiaroscuro chor. Liza Baliasnaja (2024)
  • Meninė akcija Džiaugsmo upė (2023) rež. Paulius Markevičius
  • Šokio filmas Atsinešiau su savimi (2023) rež. Marius Paplauskas
  • Šokio spektaklis Match 3 (2023) chor. Vilma Pitrinaitė
  • Šokio spektaklis Duetas (2023) chor. Dovydas Strimaitis
  • Šokio spektaklis I slave: Šiuolaikinė meilės istorija (2022) chor. Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
  • Šokio spektaklis Yet Another Day in paradise (2022) chor. Lukas Karvelis
  • Šokio ekskursija Einu pirkti pieno. Eiguliai (2022) chor. Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
  • Šokio spektaklis WALL AND CO (2022) (ko-prodiuseris) chor. Nicolas Cantillon
  • Šokio spektaklis WRECK  (2022) (ko-prodiuseris) chor. Pietro Marullo
  • Šokio ekskursija Einu pirkti pieno. Šeškinė (2021) chor. Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
  • Šokio spektaklis internetui Vonia (2021) chor. Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė ir Sigita Juraškaitė
  • Šokio vyksmas Hands up (2021) chor. Agnietė Lisičkinaitė
  • Šokio spektaklis Banana Dream (2018) chor. Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė ir B&B
  • Šokio miniatiūra Vieno kūno istorija (2017) LNOBT produkcija,  chor. Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
  • Šokio spektaklis B ir B Dialogas (2016) chor. Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė ir B&B

 

KUR KRANTAS (2024)

Šokio spektaklis „Kur krantas“ – šiuolaikinis žvilgsnis į baltų mitologiją. Šis darbas kontekstualizuoja lietuvių tautosaką šiandieninio žmogaus išgyvenimų fone ir žiūri į santykį tarp dviejų pasaulių: daiktiško, pagrįsto logika, ir dvasinio, kuriamo tikėjimu bei vaizduote.

Spektaklio atspirties taškas – Jūratės ir Kastyčio legenda. Choreografas Lukas Karvelis ir šokėja Dominyka Markevičiūtė siūlo naują jos interpretaciją per Jūratės istoriją. Jie tyrinėja vienatvę išgyvenančio individo transformaciją balansuojant tarp laisvės bei suvaržymo, kūno ribotumo ir vaizduotės takumo.

„Kur krantas“ – tai transformatyvi judesio kelionė iš taško į erdvę be pradžios ir pabaigos, kurioje judesys palaipsniui tampa virtuoziškas ir sudėtingas. Šokėja atsiduria akistatoje su savo pačios kūno ir erdvės diktuojamomis taisyklėmis. Kompleksiški, meditatyvūs ir lyg vanduo takūs judesiai kuria aliuziją į jūros dugne surakintą dievybę, bandančią surasti pusiausvyrą, savo ašį bei išsilaisvinimą.

Idėjos ir choregrafijos autorius: Lukas Karvelis
Atlikėja: Dominyka Markevičiūtė
Kostiumų dailininkė: Morta Nakaitė
Šviesų dailininkas: Povilas Laurinaitis
Kompozitorius: Dominykas Digimas
Mentorius: Bush Hartsorn
Komunikacija: Agnė Vidugirytė
Prodiuseris: Be kompanijos

Projekto sukūrimą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, CDCN, Atelier de Paris, Lietuvos kultūros institutas. Dėkojame: Festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“, Šiuolaikinio šokio asociacijai, Lietuvos šokio informacijos centrui.

HAIRY (2024)

„HAIRY“ – tai choreografinis kūrinys 4 šokėjams ir jų plaukams. Plaukai yra viena iš nedaugelio žmogaus kūno dalių, kurios negalima judinti savo noru ir tiesiogiai. Kita vertus, choreografiją ir šokį galima laikyti fizinės (savi)kontrolės menu. Taigi plaukų choreografija savaime kelia dramaturginę įtampą – kaip suvaldyti tai, kas nekontroliuojama. Ši įtampa yra „HAIRY“ išeities taškas.

Dėl savo nekontroliuojamos prigimties plaukai gali būti suvokiami kaip nuo mūsų kūno atskirta, tačiau nuo jo priklausoma esybė. Plaukai – tai riba, kuri ir atskiria mus nuo to, kas fiziškai yra už mūsų ribų, kas nėra mes, ir jungia mus su tuo, kas yra už mūsų, kas nėra mes. Taigi plaukams sukurta choreografija kelia ontologinius klausimus, susijusius su mūsų tapatybe, mūsų kūnais ir jų autonomija.

Palaidi ilgi plaukai Vakarų visuomenėje turi labai stiprią simbolinę reikšmę. Jie primena laisvę, romantizmą, natūralumą ir išsilaisvinimą iš tradicijų ar priespaudos. Visus šiuos simbolius Dovydas Strimaitis naudoja kaip formalistinę priemonę, siekdamas sukurti ne tik laiko ir erdvės, bet ir prasmės kontrapunktus.

2022 m. Strimaičio 10 minučių trukmės kūrinys „HAIRY“ buvo atrinktas tarp 18 finalistų Paryžiaus Théâtre de la Ville organizuojamame konkurse „Danse élargie“. Tais pačiais metais įvyko choreografo 20 minučių trukmės kūrinio premjera. 2023 m. J. Strimaitis pristatė 25 minučių trukmės kūrinio trio versiją, kurią bendrai parengė festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ ir šokio bienalė Miunchene. Ši versija buvo paskutinė trumpesnių kūrinių instaliacija, sukurta ruošiantis 2024 m. numatytai pilno vakaro spektaklio „HAIRY“ premjerai.

Choreografas: Dovydas Strimaitis
Šokėjai: Benoit Couchot, Hanna-May Porlon, Lucrezia Nardone ir Line Branchereau
Apšvietimo dizainerė ir techninė vadovė: Lisa M. Barry
Kompozitorė: Julijona Biveinytė
Prodiuserinė kompanija: Still Waiting 
Gamybos vadovė: Alix Ruyant
Prodiuserinė kompanija Lietuvai: Be kompanijos
Prodiuserė Lietuvoje: Domantė Tirylytė

Koprodukcijos: Naujojo Baltijos šokio festivalis, Théâtre de la Ville, AMAT | Associazione Marchigiana Attività Teatrali; Montpellier Danse kaip rezidencijos Agora, tarptautiniame šokio mieste, dalis, remiant BNP Paribas fondue Ciuricho Tanzhaus, Compagnie Samuel Mathieu, Prancūzų institutas Lietuvoje su Caisse des dépots rėmėjo parama.

DŽIAUGSMO UPĖ (2023)

Maršrutu sujungiančiu Naujamiesčio-Senamiesčio rajonus gatvėmis riedės šimtai kamuolių. Tarsi pajusdami laisvę, tačiau tik veikiami gravitacijos jėgos įsiterps į peizažą, kurdami naują, fragmetišką kraštovaizdį, palydimą daugiaplanių prasmių asociacijų. Meninė akcija kuriama apmąstant laisvės ir realumo santykį, o jos atlikime gimsta platūs šiandienos kontekstų ir aplinkybių įvaizdžiai, kurių kiekvienas yra teisingas. Galbūt laisvė – tik miražas. Oazė, kurią norime pasiekti, kad taptume geresniais. Tai santykinis dydis, nusakantis atstumą iki tikslo, kuris didėja tolygiai su įdedamų jį pasiekti pastangų kiekiu.

Idėjos autorius: Paulius Markevičius
Dalyviai: Vygandas Vadeiša Laurynas Jurgelis Julija Šatkauskaitė Simonas Dovidauskas Džiugas Grinys

ATSINEŠIAU SU SAVIMI (2023)

Trijų dalių psichologinės biografijos centre – šokio meno kūrėjų istorijos, paženklintos stiprių, dažnai ribinių išgyvenimų. Menininkų portretai atitraukia juos nuo scenos šviesos ir įdėmiu, tačiau itin jautriu žvilgsniu tyrinėja asmeninėje erdvėje atsiveriančias žmogiškumo puses. Trauminės patirtys tampa šių asmenybių impulsu kurti šokį ir savąjį „aš“, kalbėti savo kūnu ir idėjomis, įgalinti kito kūrybą ir pažinimą.
Vienatvės ir vienišumo, o čia pat – artumo ir ryšio baimė, netekties siūlas, įsipynęs į tolimesnio gyvenimo audinį, santykis su praeitimi, šeima bei pačiais savimi filme skleidžiasi per savitą vizualinę kalbą, balsą ir judesį.

Režisierius: Marius Paplauskas
Žanras: Dokumentinis
Sukurta: Lietuva
Anglų kalbos subtitrai
Trukmė: 60 min.

MATCH3 (2023)

Ar žinai kaip atskirti žmogų nuo mašinos? Reikia atlikto Tiuringo testą: testo metu žmogus teisėjas natūralia kalba šnekasi su vienu žmogumi ir viena mašina. Visi trys eksperimento dalyviai turi būti izoliuotuose patalpose, kad teisėjas nematytų, kuriuos atsakymus pateikia mašina, o kuriuos žmogus. Jei teisėjas pagal atsakymus negali patikimai atskirti mašinos nuo žmogaus, sakoma, kad mašina išlaikė testą. Siekis testuoti mašinos intelektą, o ne gebėjimą imituoti žmogaus leidžiamus garsus. Dirbtinis intelektas parodė, kad jis gali jau neblogai simuliuoti žmonių pokalbius tiesiog sekdamas daugybę paprastų mechaninių taisyklių. Tuo susidomėję žmonės, suprato, kad jis gali būti pranašesnis už žmogų… Juk vienas žmogus taip pat gali geriau funkcionuoti sistemoje nei kitas žmogus, taip ? Ar šioje sistemoje prieštaravimai, abejonės, empatija, jausmai yra pertekliniai? Ar pilnavertiškam funkcionavimui užtenka tik intelekto? Galbūt reikėtų optimizuoti žmogų ir sukurti optimizuotą distopinę gentį ir tai patikrinti? Ką dar norėtumėte patikrinti? Elgseną šokio ar sekso metu, gustatyvinius sugebėjimus? Tik nesijaudinkite, mes jau turime visus jūsų klausimus į mūsų atsakymus.

Vilma Pitrinaitė – Tarp Lietuvos ir Belgijos gyvenanti ir kurianti šokio menininkė, savo kūrybinį kelią pradėjo Kauno šokio teatre „Aura“. Vėliau mokėsi Prancūzijoje, Avinjono šokio konservatorijoje, 2007–2008 m. studijavo choreografiją CDC centre Tulūzoje, 2009–2010 m. – programoje „Ex.e.r.ce“ CCN šokio centre Monpeljė, 2010–2012 m. mokėsi režisūros Strasbūro nacionalinėje teatro mokykloje. Su dramaturgu Thomas Pondevie 2013 m. įkūrė nepriklausomo šokio trupę „WE compagnie“. Savo spektakliuose jungia teatro, šokio ir dokumentikos elementus. 2021 metais V. Pitrinaitė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už šokio spektaklį „Tai ne tavo sapnas“.

Idėjos, choreografijos ir tekstų autorė – Vilma Pitrinaitė
Atlikėjos ir choreografijos autorės – Oksana Griaznova, Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė
Kompozitorius – Dominykas Digimas
Projekcijų autorius – Kristijonas Dirsė
Scenografijos ir kostiumų dailininkė – Rūta Kyguolytė
Šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis
Prodiuseris – BE KOMPANIJOS

DUETAS (2023)

Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje vis daugiau žmonių radikaliai keičia savo santykį su tradicijomis: arba bando aklai jų laikytis, arba reikalauja jas sunaikinti. Tarpinis sprendimas atrodo nebeįmanomas. Ar galime remtis tradicijomis ir kartu išlikti kritiški jų atžvilgiu?

Spektaklyje „Duetas“ ši įtampa atskleidžiama per šokį. Baletas yra vakarų šokio tradicijos numylėtoji motina ir smerkiamas tėvas. Spektaklyje atlikėjai grumiasi su klasikiniu šokiu, o jis nepasiduoda ir jiems priešinasi. Tačiau šios kovos tikslas – ne nugalėti, o pakylėti vienas kitą. Baletas verčia šokėjus ieškoti klasikinio pasaulėvaizdžio esmės, o šokėjai meta jam iššūkį kalbėti šių dienų balsu. Žiūrovai, stebintys šią nesibaigiančią kovą, kviečiami susimąstyti apie savo asmeninį ir visuomeninį vaidmenį ginant, griaunant ar ignoruojant tradicijas ir jų santykį su šiandiena.

Kūrybinė komanda
Choreografas: Dovydas Strimaitis
Šokėjai: Clara Davidson, Ibai Jimenez
Šviesų dailininkė: Lisa M. Barry
Kostiumų dizainerė: Taylor Wishneff
Garso režisierius: Maxime Jerry Fraisse
Muzika: Adolphe Adam „Žizelė no. 20 – Allegro feroce“ (Londono simfoninis orkestras, Michael Tilson Thomas)
Prodiuserė: Domantė Tirylytė
Prodiuserinės kompanijos: Still Waiting (FR), Be kompanijos (LT)

I slave. šiuolaikinė meilės istorija - Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė

I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija (2022)

Ar meilė egzistuoja tik tokia, kokią mes ją jau esame pažinę? „Be kompanijos“ įkūrėjos ir choreografės Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė 2022 m. gruodžio 9 ir 10 d. Menų spaustuvėje pristatė premjerą „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“. Nors spektaklis kuriamas daugumai šypseną keliančia ir nuvalkiota vadinama meilės tema, kūrybinė grupė joje ryškina savajai kartai aktualias situacijas, kurias gyvenime dažnai nutylime ar nesame pratę aptarinėti garsiai.

Vieniša ir santykių pilnatvę išgyvenančios moterys, o galbūt tos pačios moters atspindžiai skirtinguose laikuose ir situacijose kuria ir komentuoja viena kitą erdvėje. Strateguodamos savęs pristatymą aplinkai, jos konstruoja kito žvilgsnį į save. Ieškodamos geriausio tokio pristatymo kampo, Agnietė ir Greta kuria intymią, bet atvirą susitikimo su žiūrovu erdvę. Viena vergauja santykių ir abstraktaus meilės jausmo siekiamybei, o kita – aplinkos suformuotų tobulų santykių įvaizdžiui. Ir abi jos klausia: kaip iš „I slave“ pereiti į šiandien išrėktą „I slay“? Kaip pasiekti medijų suformuotą idealą? Ar tai iš viso gali būti realu?

Naršydami šias temas kūrėjai pastebėjo, kiek daug juose suformuotų meilės ir laimės įvaizdžių ateina iš populiariosios kultūros, muzikos ir filmų įtakos. Kaip giliai jie įsišakniję ir kokią mažą šių įvaizdžių dalį sudaro autentiškas kiekvieno iš mūsų suvokimas, susiformuojantis žymiai vėliau, nei santykiai. Tad kaip, tą supratus, grįžti prie savo tikrųjų poreikių, buvimo ir, pirmiausia, meilės sau, kurioje galėtų formuotis naujas, galbūt dar nepažintas meilės kitam žmogui jausmas. O galbūt jo net nebereikia? Kūrėjai rroniškai būsimąjį spektaklį vadina „Šiuolaikine Titaniko istorija“.

Idėjos autorės, choreografės ir atlikėjos: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
Dramaturgė: Sigita Ivaškaitė
Kompozitorius: Dominykas Digimas
Kostiumų dailininkė: Morta Nakaitė
Šviesų dailininkas: Povilas Laurinaitis
Prodiuseris – BE KOMPANIJOS
Vykdančioji prodiuserė – Domantė Tirylytė
Partneriai – Kirtimų kultūros centras
Spektaklio sukūrimą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Raseinių kultūros centras

YET ANOTHER DAY IN PARADISE (2022)

„Yet Another Day in Paradise“ scenoje rojumi tampa atviros refleksijos pripildyta queerness sala herojų gyvenime. Kai realybė tavęs nepriima tokio, koks esi, imi kurti savąją būtį. Ir taip, kasdieną ją kuri savyje ir aplink, išardydamas ir perdėliodamas akcentus…

Perdėliodamas pagal? Santykius su artimiausiais ir susidūrimus su jais, nuo vaikystės kuriančius nepatogumo, nepritapimo ir nesaugumo jausmą. Prisiminkime, kaip lengvai gali paveikti paprasti komentarai iš šalies, formuojantys ir lipdantys suvokimą ir savivertę dar tada, kai nelabai aišku, kodėl, kas ir kada galima tik mergaitėms, o kada – tik berniukams. Rojus čia – mūsų pačių pastatyta užuovėja, už kurios saugu tik fiziškai, nes emocinių išgyvenimų aidams barikados neegzistuoja.

Būtent kūnas ir jo potyris, savas ir kito kūniškumas, priimtas ir atstumas buvimas, atviras vienišumas ir apgaulinga pilnatvė priešais kitą veržiasi į pirmąjį planą. O jame – skaudžios ir jautrios kūnu pasakojamos istorijos. Kūnų, siekiančių komforto ir tapsmo savimi, kol aplinka atsisako juos priimti ir su jais sutikti.
Lukas Karvelis – nepriklausomas šokio menininkas, 2019 m. baigęs prestižinę Codarts šokio akademiją Nyderlanduose. Iki šiandien jau yra bendradarbiavęs su Anouk van Dijk, Falku Richteriu, Marina Mascarell, Joseph‘u Simonu ir Antonin Comestaz‘u, Dunja Jocic bei tokiais teatrais, kaip Göteborgs Operans Danskompani (Švedija), Miuncheno teatras (Vokietija) ir kt.

Paties L. Karvelio choreografiniai darbai jau rodyti Nyderlanduose, Vokietijoje, Brazilijoje, Izraelyje, Turkijoje, Švedijoje ir gimtojoje Lietuvoje. Savo kūriniuose jis siekia atrasti esminius taškus, kuriuose mūsų kūnai keičiasi, judėdami tolyn nuo traumų visuomenėje, link pačių savęs. Greta atlikėjo ir choreografo darbų, L. Karvelis vysto ir judesio tyrinėjimo praktiką, analizuojančią laisvo kritimo koncepciją, leidžiančią šokėjui patirti nesvarumo būseną.

Benoit Couchot gimė ir augo Prancūzijoje, o su judesiu susipažino septynerių, per Baskų tautinį šokį. Aistra judesio tobulinimui ir pasirodymams priešais publiką, nuvedė B. Couchot į studijas Codarts šokių akademijoje Roterdame. 2017 m. atlikėjas susidomėjo choreografija ir sukūrė savo pirmąjį solinį darbą „Mutiko ala Neska“, susilaukusį sėkmės konkursuose bei apkeliavusį įvairius tarptautinius festivalius, Vokietiją, Braziliją ir kt.
Prisijungęs prie trupės TanzMainz, B. Couchot dirbo su tokiais choreografais, kaip Roy Assaf ir Victor Quijada. Visgi 2019 m. pasirinko laisvai samdomo šokėjo kelią ir šiuo metu gastroliuoja su trupės Kor‘Sia spektakliais, tuo pat metu kurdamas skirtingus darbus visoje Europoje.

Idėjos autorius, choreografas – Lukas Karvelis
Šokėjai – Lukas Karvelis, Benoit Couchot (Prancūzija)
Scenografija – Luka Žiobakaitė
Muzika – Gabrielė Dikčiūtė
Dramaturgija – Sigita Ivaškaitė
Šviesos – Povilas Laurinaitis
Vaizdinė medžiaga – Aura Skulskytė
Prodiuseris – „Be kompanijos“ / Domantė Tirylytė

Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė - EINU PIRKTI PIENO

Einu pirkti pieno. Eiguliai (2022)

𝐺𝑟𝑖𝑛𝑒𝑣𝑖𝑐̌𝑖𝑢̄𝑡𝑒̇ 𝑖𝑟 𝐴𝑔𝑛𝑖𝑒𝑡𝑒̇ 𝐿𝑖𝑠𝑖𝑐̌𝑘𝑖𝑛𝑎𝑖𝑡𝑒̇ 𝑠𝑢 𝑘𝑢̄𝑟𝑦𝑏𝑖𝑛𝑒 𝑘𝑜𝑚𝑎𝑛𝑑𝑎 𝑛𝑢𝑠𝑝𝑟𝑒𝑛𝑑𝑒̇ 𝑝𝑎𝑧̌𝑣𝑒𝑙𝑔𝑡𝑖 𝑖̨, 𝑎𝑡𝑟𝑜𝑑𝑦𝑡𝑢̨, 𝑒𝑖𝑙𝑖𝑛𝑖𝑜 𝑚𝑖𝑒𝑠𝑡𝑜 𝑟𝑎𝑗𝑜𝑛𝑜 𝑒𝑖𝑙𝑖𝑛𝑒̨ 𝑑𝑖𝑒𝑛𝑎̨ 𝑖𝑟 𝑎𝑡𝑟𝑎𝑠𝑡𝑖 𝑡𝑎𝑖, 𝑘𝑎𝑠 𝑚𝑢̄𝑠𝑢̨ 𝑔𝑦𝑣𝑒𝑛𝑖𝑚𝑢𝑜𝑠𝑒 𝑠𝑢𝑘𝑢𝑟𝑖𝑎 𝑝𝑎𝑠𝑎𝑘𝑎̨. 𝐴𝑟𝑏𝑎 𝑝𝑎𝑘𝑙𝑎𝑢𝑠𝑡𝑖, 𝑘𝑎𝑖𝑝 𝑚𝑒𝑠 𝑘𝑢𝑟𝑖𝑎𝑚𝑒 𝑝𝑎𝑠𝑎𝑘𝑎𝑠 𝑘𝑎𝑠𝑑𝑖𝑒𝑛𝑦𝑏𝑒𝑖?

Ištrūkus iš užburto rato centrinėse miestų dalyse ir ėmus tyrinėti Eigulių rajoną, pasakų motyvai ir personažai tapo natūraliu įrankiu bandant suprasti, prisijaukinti ir perprasti vietovę. Archajiškas svetimos vietos mistifikavimas grąžino ir į vaikystės atsiminimus, kai gyvenamasis rajonas buvo lyg visas pasaulis. Pasaka taip pat tapo svarbi kaip komunikacijos tarp kartų būdas – senosios išminties perdavimas jaunam. Bandydami kurti savitą pasaką, kūrybinės komandos nariai suprato, jog kelionės motyvas čia ne tik tinka, bet ir yra prigimtinis. Tad ši pasakiška kelionė prasideda taip: „Kartą į Eigulius gyventi atsikraustė centro hipsteris…“

Šokio ekskursija „Einu pirkti pieno“ pirmą kartą buvo pristatyta 2021 metais Šeškinės mikrorajone, Vilniuje. Būtent šiam rajonui ji ir buvo kurta. Menininkės A. Lisičkinaitė ir G. Grinevičiūtė, kartu su kūrybine komanda, Eiguliuose nusprendė ne tik adaptuoti originalią kūrinio versiją, bet kuo įmanoma labiau ją pritaikyti Eigulių mikrorajono istorijai, architektūrai ir jo gyventojams. Tad, jeigu matėte „pirmąjį pieną“, šis tikrai bus kitoks!

Veiksmo choreografės ir idėjos autorės: Greta Grinevičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė

Dalyvauja: Paulius Markevičius, Giedrė Kirkilė, Mantas Stabačinskas, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė, Emilija Karosaitė, Gabrielė Bagdonaitė, Viktoras Fedorenko, Juozas Veiverys, Idalija Birietienė ir Kauno šokio namų senjorų šiuolaikinio šokio kolektyvas su Goda Laurinavičiūte

Tekstai: Sigita Ivaškaitė
Muzika: Dominykas Digimas, Šeškinės senjorų ansamblis „Auksinis ruduo“
Vadyba: Domantė Tirylytė, Ieva Garlaitė
Prodiuseris: „Be kompanijos“

Spektaklio sukūrimą, adaptaciją ir sklaidą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Sukūrimą dalinai finansavo Menų spaustuvė ir šokio teatras „Echo Echo“ (Airija).

WALL AND CO (2022)

Šokio kūrinys „Wall and Co“ specialiai sukurtas galerinei erdvei, kurio metu aštuoni Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinio šokio specialybės studentai bandys šokiu prakalbinti Vilniuje esančios „Tsekh“ galerijos sienas. „Aštuoni šokėjai susiduria su balta siena. Jie šią sieną laiko kliūtimi, kurią reikia įveikti. Negalėdami eiti toliau, jie sukuria vaizdų pasaulį, kurį reikia įklijuoti, uždėti ant viršaus ir tokiu būdu tarsi apsisaugoti nuo skausmo, kuris jiems tenka susidūrus su savo pačių ribomis. Šokėjų pasirinkti įvaizdžiai susiklijavę iš atminties ar svajonių smiltelių, kartais harmoningi, kartais destruktyvūs. Jie visi reaguoja vienas į kitą ir kiekvieną kartą sukuria atsidavimo, paklusnumo ar pagarbos šokį. Galiausiai jie pasileidžia judesio tėkmei, kuri perkelia jų kūnus į džiaugsmingą transą.“ Būtent taip šokėjas, choreografas ir pedagogas Nicolas Cantillon apibūdina būsimą šokio spektaklio premjerą. Prancūzų kilmės choreografas jau daugiau nei 20 metų kuria Šveicarijoje. Menininkas su kūrybos partnere Laurence Yadi yra sukūręs virš 20-ties kūrinių: nuo tylių iki šokamų koncertų, nuo duetų iki grupinių kūrinių. Šie kūriniai buvo pristatyti tarptautiniu mastu (Afrikoje, Azijoje, JAV, Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Rusijoje). Choreografas N. Cantillon mėnesį laiko intensyviai repetuoja su būsimais šiuolaikinio šokio profesionalais, kurie grupinių ir individualių istorijų pasakojimais kvies žiūrovus tyrinėti mus supančiu vidinių ir išorinių sienų ribas bei būdus, kaip kliūtis paversti galimybėmis.

Idėjos autorius ir choreografas – Nicolas Cantillion

Atlikėjai ir choreografijos autoriai – LMTA Šiuolaikinio šokio specialybės studentai – Dominyka Markevičiūtė, Emilija Karosaitė, Gabrielė Bagdonaitė, Monika Čibiraitė, Aleksandra Andrejauskaitė, Juozas Veiverys, Povilas Jurgaitis ir Jakub Kohout

Kostiumų dailininkė – Dovilė Cibulskaitė
Plakato dizaino autorė – Inga Galinytė
Prodiuseris – Be kompanijos

Projekto sukūrimą finansuoja – Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos šokio informacijos centras ir „Erasmus +“ programa.

WRECK (2022)

Didžiulis, juodas, plastikinis, pripučiamas ir pagalvę primenantis objektas juda per sceną, tarsi grobį medžiojantis plėšrūnas. Aplink jį juda ir žmonių figūros, kurias jis praryja ir išspjauna. Kuriama nauja realybė.

„Wreck“ – tai tarpdisciplininis performansas, jungiantis judesį, garsą, vizualinį meną ir kalbantis katastrofos metaforomis. Vienu svarbiausių pasirodymo akcentų tampa erdvėje judanti didžiulė, juoda ir oro pripūsta skulptūra. Ši žmones ryjanti ir spjaudanti būtybė primena Leviatano alegoriją, senuosius mitus apie giliavandenes pabaisas arba pavojingą žmogaus būklę. Kuriamame siurrealistiniame pasaulyje šis abstraktus objektas kartu tampa ir kapitalizmo bei su juo susijusios visuomenės sąlygų metafora. Scenoje esanti bendruomenė tarsi susiduria su didžiule katastrofa, dėl kurios jie gali išnykti. Todėl jų tikslas – per šokį kelti klausimus, kurti naują originalią kalbą, o manipuliuojant centriniu objektu ir kintančiomis jo geometrinėmis formomis naujai atrasti savo egzistenciją erdvėje.

Talentingo italų choreografo Pietro Marullo kūrinys „Wreck“ pirmą kartą buvo pristatytas 2017 m. Per penkis šio kūrinio egzistavimo metus jis buvo pristatytas daugiau nei 40 kartų Europos, Azijos ir Pietų Amerikos žemynuose ir yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Spektaklis taip pat ne kartą buvo perstatytas kitų šalių ir trupių atlikėjams. Šį kartą šokio spektaklis atgims Lietuvoje, jį atliekant Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, šiuolaikinio šokio specialybės studentams.

Idėjos ir choreografijos autorius: Pietro Marullo/Insieme Irreali
Kompozitorius: Jean Noël Boissé
Atlikėjai – Emilija Karosaitė, Dominyka Markevičiūtė, Juozas Veiverys, Povilas Jurgaitis, Aleksandra Andrejauskaitė, Monika Čibiraitė, Gabija Misevičiūtė, Beatričė Mažintaitė, Urtė Šiniauskaitė, Indrė Stasiūnaitė, Aretas Piaseckas, Ugnė Lučiauskaitė
Organizatorius: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio ir judesio katedra
Prodiuseris: „Be kompanijos”

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, programa „Erasmus+”

Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė - EINU PIRKTI PIENO

EINU PIRKTI PIENO. ŠEŠKINĖ (2021)

Kas gali nutikti einant pirkti pieno Šeškinėje? Šiuolaikinio šokio kūrėjos Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė su kūrybine komanda nusprendė pažvelgti į, atrodytų, eilinio miesto rajono, eilinę dieną ir atrasti tai, kas mūsų gyvenimuose sukuria pasaką. Arba paklausti: kaip mes kuriame pasakas kasdienybei?

Ištrūkus iš užburto rato centrinėse miestų dalyse ir ėmus tyrinėti Šeškinės rajoną, pasakų motyvai, personažai tapo natūraliu įrankiu bandant suprasti, prisijaukinti ir perprasti vietovę. Archajiškas svetimos vietos mistifikavimas grąžino ir į vaikystės atsiminimus, kuomet gyvenamasis rajonas buvo tolygus visam pasauliui. Pasaka taip pat tapo svarbi, kaip komunikacijos tarp kartų, būdas – senosios išminties perdavimas jaunam. Bandydami kurti savitą pasaką, kūrybinės komandos nariai suprato, jog kelionės motyvas čia ne tik tinka, bet ir yra prigimtinis.

Veiksmo choreografės: Greta Grinevičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė
Dalyvauja: Paulius Markevičius, Giedrė Kirkilė, Mantas Stabačinskas, Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė, Emilija Karosaitė, Gabrielė Bagdonaitė, Viktoras Fedorenko, Arminas Kazevičius
Tekstai: Sigita Ivaškaitė
Vaizdai: Šeškinės architektai, Vladas Suncovas
Muzika: Dominykas Digimas, Šeškinės ansamblis „Auksinis ruduo“
Vadyba: Domantė Tirylytė
Prodiuseris: „Be kompanijos“

Spektaklio sukūrimą ir sklaidą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Sukūrimą taip pat dalinai finansavo Menų spaustuvė ir šokio teatras „Echo Echo“ (Airija).

Spektaklio partneris – Šeškinės bendruomenių sąjunga.

 

Agnietė Lisičkinaitė, choreografė

HANDS UP (2021)

Kokį protesto kūdikį mes užauginsime – laisvės ar agresijos simbolį?“ Pasirinkimui turime vis mažiau laiko.

HANDS UP (liet. aukštyn rankas) yra fizinė kūno pozicija, atsikartojanti daugelyje skirtingų kultūrinių, socialinių ir religinių kontekstų, savyje talpindama turinio daugiasluoksniškumą. Kontekstas, kurį pasirinkau aš – protesto kultūra. Lietuvoje protestas tapatinamas su stipriai romantizuotu Sąjūdžio laikmečiu, tačiau pastarųjų pasaulio įvykių kontekste, žvelgiant iš sociologinės perspektyvos, vertėtų kvestionuoti protesto kultūros kaip gėrio savaime tezę. Nekonstruktyvus protestas yra patogi forma anarchijai įsigalėti. Protesto kultūros inspiruotas choreografinis vyksmas kvestionuoja trapią distanciją tarp pasidavimo ir atsidavimo, susitaikymo ir pasipriešinimo. Keldamas klausimą: kokį mes užauginsime Protesto kūdikį – kaip laisvės ar kaip agresijos simbolį? Tai yra tyrimas ir kaip ir viena tiesa, vienas atsakymas čia neegzistuoja.Labas, Aš esu Agnietė ir kviečiu Tave kartu pakelti rankas į viršų.

Spektaklis susideda iš trijų dalių – 1. Instrukcija, 2. Eisena mieste, 3. Šokio pasirodymas.

Idėjos autorė, choreografė ir atlikėja: Agnietė Lisičkinaitė
Dramaturgas: Bush Hartsorn
Kostiumo dailininkė: Morta Nakaitė
Vaizdo operatorė: Odeta Riškutė
Kompozitorius: Jokūbas Tulaba
Šviesų dailininkas: Povilas Laurinaitis.
Prodiuseris: BE KOMPANIJOS, vykdančioji prodiuserė: Domantė Tirylytė
Projekto sukūrimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos šokio informacijos centras

VONIA - šokio spektaklis

VONIA (2021)

„Galbūt objektofilijos, prokrastinacijos ir undinių sąjunga atrodo kaip didžiulė klaida. Vonia – idealiausia vieta tokiai klaidai.“

Vonios kambarys – asmeninė erdvė. Dažnai priskiriama moteriai, kaip jai saugi, intymi erdvė, kurioje ji galinti būti savimi. Siaubo filmuose užklupimas vonioje tolygus maksimaliam stresui. Buvimas vonioje tolygus akistatai su savimi, savęs įvertinimui.

Undinė – mitinė vandens būtybė, sutinkama daugelio pasaulio tautų folklore. Undinės vardas kilęs iš žodžio vanduo (tarmiškai vanduo vadintas undeniu) arba yra perimtas iš tą pačią reikšmę turinčio lotynų žodžio undine. Undinės dažniausiai kildinamos iš paskendusių jaunų merginų ar jaunamarčių vėlių, dar buvo vadinamos upių martelėmis. Senovėje manyta, kad tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės ir dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo likimą ir būti upių bei ežerų globėjomis.

Objektofilija – seksualinio ar romantinio potraukio forma, orientuota į tam tikrus negyvus daiktus. Asmenys, jaučiantys šią trauką gali jausti stiprų meilės jausmą ir atsidavimą tam tikriems juos traukiantiems daiktams ar struktūroms. Kai kuriems seksualiniai ar artimi emociniai santykiai su žmonėmis yra nesuprantami. Kai kurie objektui seksualinį potraukį jaučiantys asmenys dažnai tiki animizmu ir jaučia abipusį ryšį, pagrįstą įsitikinimu, kad daiktai turi sielą, intelektą ir jausmus bei geba bendrauti.

Prokrastinacija – tai elgesys, kai žmogus atidėlioja darbus ir užsiima nereikalinga veikla, kad pateisintų tokį atidėliojimą. Šis reiškinys būdingas kiekvienam, tad dažnai darbų vilkinimas yra tiesiog žmogiška savybė. Prokrastinacija arba atidėliojimas buvo būdingas visais laikais. Žinomas senas posakis „Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs“, tik patvirtina, kad net, kai neturėjome išmaniųjų technologijų, buvome linkę (tiksliau mūsų protėviai buvo linkę) atidėti darbus… Buvimas prokrastinacijos viduryje yra labiau skausmingas negu paties darbo atlikimas.

Kūrybinė komanda:

Idėja, choreografija, atlikimas: Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė
Dramaturgija: Sigita Ivaškaitė
Scenografija: Vladas Suncovas
Kostiumai: Morta Nakaitė
Kompozitorė: Gailė Griciūtė
Šviesų dailininkas: Julius Kuršys
Transliacijos operatorė: Odeta Riškutė
Vadyba: Domantė Tirylytė

BANANA DREAM (2018)

„Kai tenka apibūdinti save, lengviau pasakyti kas nesi, kaip nesielgi, apie ką nesvajoji.“

Lietuviai mėgsta vargti – ypač smagu tai daryti bandant išsiaiškinti savo tapatybę. B&B, matydamos ilgalaikes bevaises pastangas, jungiasi prie asmens tapatybės tyrimų iš kito – mažiau nagrinėto – kampo. Pabandykim atsispirti nuo atvirkščio klausimo: o kas aš nesu? Esu ypatinga, vadinasi, nesu Instagramas ar Feisbukas? Nesu nei mažuma, nei dauguma? Didžiuojuosi savim ir nebandau niekam patikti? B klausia, o B atsako. Ką mes čia veikiam? Žiūrim į veidrodį, bet vaizdą mums užstoja aplinkinės nuomonės, vertybės, įsitikinimai. Ar aš save kuriu nuo nieko nepriklausydama? Viskas kažkam priklauso, net ir mūsų svajonės, siekiai, troškimai – jie gi yra tas pats veidrodis. Tuomet išeina, kad esam kažkas tik tada, kai priklausom kuriai nors influencerių palaikymo gaujai… Čia ne klausimas. Ar galiu būti savimi ir nieko nemėgdžioti? Kiekviena tapatybė kažką mėgdžioja. Ar galiu neturėti tapatybės? Taip. Tai kam jos taip ieškoti? Nes kai su kažkuo susitapatinam, pradedam kažkam patikti vien dėl savo pavidalo, bet ne esmės.

„Banana Dream“ – dviejų pasaulių susidūrimas. Viename dominuoja juoda, kitame – geltona. Iš pirmo žvilgsnio pasauliai pasižymi tokia pačia forma, identišku judėjimu. Tačiau žmonių kūryba pažengusi pernelyg toli, kad leistų egzistuoti visiškai vienodiems reiškiniams. Todėl mažyčiai skirtumai pasufleruoja visai ne tą reikšmę, kurios tikėjaisi iš sau įprasto pasaulio.

Kūrybinė komanda:

Idėja ir choreografija: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
Atlikimas: A. Lisičkinaitė, G. Grinevičiūtė aka B&B ir 2 kviestinės B – Emilija Karosaitė ir Ugnė Laurinavičiūtė
Scenografija: Renata Valčik
Muzika: Artūras Bumšteinas
Šviesų dailė: Julius Kuršis
Prodiuseris: Atviro kodo laboratorija

Vieno kūno istorija - šokio spektaklis

VIENO KŪNO ISTORIJA (2017)

„Šiuolaikinė 35 – tos gulbės istorija.“

30 metų Lietuvos Nacionaliniame Operos ir Baleto teatre šokanti balerina Goda niekada neturėjo galimybės būti soliste, tik 35-ta gulbe iš dešinės.

Kūrėjos Agnietė ir Greta sukūrė vieno kūno istoriją specialiai paskutinį sezoną šokančiai Godai – čia ji vienintelė solistė, pasakojanti savo ypatingo kūno istoriją.

Darbe susipina baleto, šiuolaikinio šokio ir video menai, čia patiriamas ne tik šokėjos kūnas, bet ir išgirstamas JOS balsas.

Kūrybinė komanda:

Idėjos autorės ir choreografės: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
Atlikėja: Goda Bernotaitė
Nacionalis operos ir baleto teatras – Kūrybinis Impulsas
Premjera: 2017

Be Company - an independent organisation of contemporary dance art

B IR B DIALOGAS (2016)

„Sako, draugą nelaimėje pažinsi. B ir B kviečia jas pažinti laimėje.“

Kai Agnietė ir Greta sugalvojo kurti naują šokio spektaklį, jos pasikvietė dvi merginas – B ir B. Kam? Kodėl? Tyrimams, sako choreografės. Bet ar B ir B nepradėjo užimti žymiai daugiau vietos šiame kūrinyje? Ar sąžininga naudotis tokiomis nekaltomis būtybėmis? Kas iš tiesų yra B ir B?

…Ir štai B&B ateina į teatrą…

Choreografės ir šokėjos A. Lisičkinaitė ir G. Grinevičiūtė pristato savo pirmąjį bendrą darbą. Po ilgų tyrimų ir žaidimų su B&B merginomis, kūrėjos žengia į sceną ne tik kalbėti apie tai, kas aktualu kiekvienai jaunai moteriai, kūrėjui, mokiniui, norinčiam tapti savarankišku menininku, bet ir galų gale sau ir kitiems atskleisti, kas šiandien tiek kasdieniame gyvenime, tiek ir teatre trukdo būti atviru.

Kūrybinė komanda:

Idėja, choreografija ir atlikimas: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
Dramaturgija: Sigita Ivaškaitė
Kostiumai: Laura Darbutaitė
Šviesų dailininkas: Povilas Laurinaitis
Prodiuseris: Menų agentūra „Artscape“