Banana Dream
„Kai tenka apibūdinti save, lengviau pasakyti kas nesi, kaip nesielgi, apie ką nesvajoji.“
Lietuviai mėgsta vargti – ypač smagu tai daryti bandant išsiaiškinti savo tapatybę. B&B, matydamos ilgalaikes bevaises pastangas, jungiasi prie asmens tapatybės tyrimų iš kito – mažiau nagrinėto – kampo. Pabandykim atsispirti nuo atvirkščio klausimo: o kas aš nesu? Esu ypatinga, vadinasi, nesu Instagramas ar Feisbukas? Nesu nei mažuma, nei dauguma? Didžiuojuosi savim ir nebandau niekam patikti? B klausia, o B atsako. Ką mes čia veikiam? Žiūrim į veidrodį, bet vaizdą mums užstoja aplinkinės nuomonės, vertybės, įsitikinimai. Ar aš save kuriu nuo nieko nepriklausydama? Viskas kažkam priklauso, net ir mūsų svajonės, siekiai, troškimai – jie gi yra tas pats veidrodis. Tuomet išeina, kad esam kažkas tik tada, kai priklausom kuriai nors influencerių palaikymo gaujai… Čia ne klausimas. Ar galiu būti savimi ir nieko nemėgdžioti? Kiekviena tapatybė kažką mėgdžioja. Ar galiu neturėti tapatybės? Taip. Tai kam jos taip ieškoti? Nes kai su kažkuo susitapatinam, pradedam kažkam patikti vien dėl savo pavidalo, bet ne esmės.
„Banana Dream“ – dviejų pasaulių susidūrimas. Viename dominuoja juoda, kitame – geltona. Iš pirmo žvilgsnio pasauliai pasižymi tokia pačia forma, identišku judėjimu. Tačiau žmonių kūryba pažengusi pernelyg toli, kad leistų egzistuoti visiškai vienodiems reiškiniams. Todėl mažyčiai skirtumai pasufleruoja visai ne tą reikšmę, kurios tikėjaisi iš sau įprasto pasaulio.
Kūrybinė komanda:
Idėja ir choreografija: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
Atlikimas: A. Lisičkinaitė, G. Grinevičiūtė aka B&B ir 2 kviestinės B – Emilija Karosaitė ir Ugnė Laurinavičiūtė
Scenografija: Renata Valčik
Muzika: Artūras Bumšteinas
Šviesų dailė: Julius Kuršis
Prodiuseris: Atviro kodo laboratorija
Premjera: 2018