2024 metais meninių akcijų savaitė „MAS“ tapo vienos ilgalaikės akcijos „IŠLIKĘ / THEY WILL BE AFTER“ savaite, kurios idėja talpina didžiulį šiandienos geopolitinių įvykių kuriamą ir ilgam pasekmių paliksiantį skausmą. Savanoriškai susibūrusių menininkų grupė balandžio 2-7 dienomis nuo 18 val. Vilniaus Katedros aikštėje kviestė stoti kartu už žiaurumą patiriančius, bei į ateitį skausmą nusinešiančius „Išlikusius“.

Jaučiame nenumaldomą pareigą išreikšti palaikymą palestiniečiams, išgyvenantiems humanitarinę krizę Gazoje. Kokius žodžius begalėtume naudoti tam, kas šiandien vyksta šiose žemėse, akcijos metu norime visų pirmiausia atsisukti į žmogų ir žmogiškumą. Tokio žiaurumo akivaizdoje gedime, išgyvename nuolatinį sukrėtimą, kuris niekaip negali susilyginti su neįsivaizduojamu siaubu, patiriamu bėgant nuo raketų, bandant išsaugoti savo, artimųjų, vaikų gyvybes.

Ne ką mažesnis skausmas yra išliekanti trauma, gyva išlikusiųjų kūnuose ir mintyse. Kad ir kokias žodžiais istorijoje bus įrašytas šis laikas, mūsų pareiga prieš save pačius yra neužmiršti, neleisti sau užsimerkti ar nekreipti dėmesio. Žmogiškumas yra tai, kas dar liko mūsų valioje ir mes negalime jo išduoti. Mūsų simboliškas stovėjimas prieš vėjo mašinas niekaip negali atkartoti žiaurumo patirties, vargu ar bet koks meninis įrankis gali būti tam įgalus, tačiau menas yra dar viena išliekanti istorijos dalis, kuria mes galime kalbėti ir padėti išlaikyti atmintį.

• Balandžio 02 d. 18.00 val. Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė ir Evaldas Alekna
• Balandžio 03 d. 18.00 val. Beatričė Mažintaitė, Ugnė Lučauskaitė ir Greta Grinevičiūtė
• Balandžio 04 d.18.00 val. Inga Galinytė, Ieva Navickaitė ir Agnietė Lisičkinaitė
• Balandžio 05 d. 18.00 val. Gabrielė Bagdonaitė, Elmyra Ragimova ir Agnietė Lisičkinaitė
• Balandžio 06 d. 18.00 val. Dominyka Markevičiūtė, Lukas Karvelis ir Alina Pilecka
• Balandžio 07 d. Alina Pilecka, Ugnė Lučauskaitė ir Beatričė Mažintaitė

Neatlygintinai savo laiką meninei akcijai skiriantys menininkai: Rūta Kyguolytė, Sigita Ivaškaitė, Aurimas Kadzevičius, Vismantė Ruzgaitė, Martynas Norvaišas, Beatričė Mažintaitė, Ugnė Lučauskaitė, Inga Galinytė, Ieva Navickaitė, Gabrielė Bagdonaitė, Elmyra Ragimova, Dominyka Markevičiūtė, Lukas Karvelis, Alina Pilecka, Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė.

Ačiū VšĮ Darbininkai ir Inga Galvanauskaitė

2023 metais rugsėjo 11—17 d. Vilniaus viešosiose erdvėse vyks jau antroji meninių akcijų savaitė – MAS’23, kurios metu gausus menininkų būrys pristatys net septynias nemokamas menines akcijas. Nepriklausomos šiuolaikinio šokio meno organizacijos „Be kompanijos“ rengiama meninių akcijų savaitė skirta kalbėti aktualiomis visuomenei temomis, reaguoti į bendrą šio laikmečio diskursą bei plėsti meno prieinamumą, iškeliant jį iš įprastų ekspozicinių, scenos erdvių. MAS ´23 dalyvaujantys menininkai – Aira Naginevičiūtė, Erika Vizbaraitė ir Arūnas Adomaitis, Paulius Markevičius, Bushas Hartsornas, Inga Galinytė ir Denisas Kolomyckis, Greta Grinevičiūtė ir Agnė Matulevičiūtė, Evaldas Alekna, Agnietė Lisičkinaitė – pristatys savo akcijas bei įvairius temą atliepiančius požiūrius ir kontekstus, o bendras akcijas vienijantis vardiklis šiais 2023 metais žymimas raktiniu žodžiu – „laisvėjimai“. Menininkai kvietė apmąstyti laisvės kaip miražo ar utopijos bei realybės santykį, siekį tapti vis laisvesniu individu, išsivaduoti iš primesto stereotipinio mąstymo, neišsakytų minčių ir užspaustų emocijų, kelė išlaisvinančio kūrybinio gesto ir tapsmo savimi per kito artumą galimybes, palies socialiai jautrias lyčių partnerystės bei urbanistinių galios pozicijų dominavimo prieš gamtą problemas.

PIRMADIENIS
„Džiaugsmo upė“
Vieta: Aušros vartai-Katedros aikštė
Laikas: 18.00-19.00 val.
Idėjos autorius: Paulius Markevičius
Dalyviai: Julija Šatkauskaitė, Laurynas Jurgelis, Džiugas Grinys, Simonas Dovidauskas, Vygandas Vadeiša

—

ANTRADIENIS
„Pasakyk tėčiui“
Vieta: Katedros aikštė
Laikas: 12.00-18.00 val.
Idėjos autorius ir atlikėjas: Bush Hartsorn

—

TREČIADIENIS
„Failing at my best“
Vieta: Metraštinko kiemelis, Stiklių g. 4
Laikas: 18.00-20.00 val.
Idėjos autoriai ir atlikėjai: Inga Galinytė ir Denisas Kolomyckis

—

KETVIRTADIENIS
„Mano kūnas-mano projektas“
Vieta: Žemaitės skveras
Laikas: 18.00-19.00 val.
Idėjos autorė: Greta Grinevičiūtė
Kompozitorė: Agnė Matulevičiūtė
Atlikėjos: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė

—

PENKTADIENIS
„Reaching Up“
Vieta: Lukiškių aikštė
Laikas: 18.00 – 18.40 val.
Idėjos autorius: Evaldas Alekna
Atlikėjai: Ignas Pocevičius, Angelina Andrėja Daukaitė, Laurynas Vaičiulis, Dominykas Kumža, Jokūbas Lapcun, Ignas Kontautas

—

ŠEŠTADIENIS
„Rusiška ruletė“
Vieta: Mindaugo tiltas
Laikas: 12.00-18.00 val.
Kūrybinė komanda: Aira Naginevičiūtė, Erika Vizbaraitė, Arūnas Adomaitis

—

SEKMADIENIS
„Kolektyvinis protesto šokis Vol. 2“
Vieta: K. Sirvydo skveras
Laikas: 15.00-18.00 val.
Idėjos autorė: Agnietė Lisičkinaitė
Muzikinės kompozicijos autorė: Emilija Karosaitė
Konsultantė: Jūratė Juškaitė
Atlikėjai: temai neabejingi piliečiai

—

Vizualo autorius Aurimas Kadzevičius (Lion and Pencil)

Nuotraukų autorius Martynas Norvaišas

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė, projekto partneris Montis Magija ir Tankodromas.

2022 metų Meninių akcijų savaitės tema – laisvė yra atsakomybė, organizatorių teigimu, laisvė nėra duotybė, bet vienareikšmiškai –vertybė, kurią turime gerbti ir puoselėti. Laisva ir laiminga visuomenė yra tuomet, kai VISI mūsų visuomenės nariai jaučiasi saugūs, matomi ir girdimi.

Atsižvelgdama į karo kontekstą, nepriklausoma šiuolaikinio šokio organizacija „Be kompanijos“ tiki, kad šiuo metu labai svarbu skatinti žmones permąstyti laisvos visuomenės idėją bei gilinti supratingumą apie jautrias temas – žodžio laisvę ir jos atsakomybę, psichologinę sveikatą, lytinį švietimą, lygiavertes LGBTQ+ teises.

Meninių akcijų savaitė vyko nuo balandžio 25 iki 30 d. įvairiose Vilniaus erdvėse. „Menas pasaulio neišgelbės, bet jis yra nuostabus įrankis kalbėti jautriomis temomis ir suteikti pasauliui šviesos“, – teigia idėjos autorės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė. Būtent dėl šių priežasčių gausus būrys menininkų kvietė į nepriklausomą, jokiais finansiniais įsipareigojimais nesusaistytą, Meninių akcijų savaitę stebėti įvairius meninius veiksmus netikėčiausiose viešose miesto erdvėse.

Meninių akcijų savaitė prasidėjo balandžio 25-ąją, pirmadienį 18.00 val. prie Žaliojo tilto, kur Vilniaus miesto gyventojai turėjo galimybę išvysti Agnietės Lisičkinaitės šokio vyksmo „Hands up“ inspiruotą meninę akciją „Tai ne tik skaičiai“, skirtą Ukrainoje žuvusiems civiliams pagerbti.

Antradienį 18.00 val. prie Sveikatos apsaugos ministerijos aktorius ir muzikantas Dominykas Vaitiekūnas kartu su gitaristu Kęstučiu Vaitkevičiumi, pristatė Zuikio ir arklio darbo akciją, kuria siekė atkreipti dėmesį į psichologinio perdegimo problemą visuomenėje.

Trečiadienį 18.00 val. ant Baltojo tilto šokio menininkė Greta Grinevičiūtė ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė kvietė kartu kontempliuoti apie veikiančio, kovojančio ir jį iš toli stebinčio galios pozicijų skirtumus. Kaip galime padėti vieni kitiems? Jų meninė akcija vadinasi „Žmonės люди“.

Menininkė Inga Galinytė ketvirtadienį 18.00 val. kvietė visus į Halės turgų. Čia ji atliko meninę akciją pavadinimu „Blogas sapnas“. Tai performatyvi instaliacija, kurios metu ji kalbėjo apie kolektyvinių traumų patirtis, kurios atsikartoja ir yra perduodamos iš kartos į kartą. Karas, prasidėjęs 2022 metų vasario 24-ąją, atvėrė dar vieną pasaulio žaizdą, kuriai užgyti prireiks daugybės metų.

Penktadienį, tarptautinę šokio dieną, vyko net dvi meninės akcijos. Pirmoji pavadinimu „Namai“ buvo atliekama 18.00 val. Pilies gatvėje (sankirtoje su Šv. Mykolo g.) jaunų ir talentingų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, šokio specialybės studentų Dominykos Markevičiūtės, Juozo Veiverio ir Povilo Jurgaičio.

Antroji meninė akcija tą pačią dieną 19.00 val. vyko Pylimo g. 56 siena su MILLO, kur Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ jaunuolių kompanija „Savoj krūvoj“ drąsino kelti klausimus ir kalbėtis tokiomis temomis kaip: lytiškumas, patyčios ar seksualinis priekabiavimas, ieškoti savos krūvos, kuri kviestų pasisakyti ir drąsiai atsakytų „aš irgi“.

Šeštadienį meninių akcijų savaitę užbaigė du įvykiai. Pirmasis – 16.00 val. vykęs aktoriaus ir režisieriaus Pauliaus Markevičiaus „ropojimas“ Gedimino prospektu nuo V.Kudirkos aikštės iki M.Mažvydo bibliotekos.

Paskutinę akciją buvo galima pamatyti 18.00 val. prie M.Mažvydo bibliotekos „Bučinys“ – šis taikus gestas, kada du tos pačios lyties asmenys suspaudžia savo lūpas ir sustingsta, simbolizavo LGBTQ+ bendruomenės ne lygiateisiškumą, šios grupės narių priverstinį užtildymą mūsų visuomenėje. Prie šios akcijos jungiasi ir nepriklausoma organizacija „Mamos už LGBTQ+ vaikus“.

Dar vienas svarbus Meninių akcijų savaitės vyksmas – Deniso Kolomyckio instaliacijos „Femina“ ir „Taikinys“, kurią buvo galima išvysti prie Šiuolaikinio meno centro esančiame skulptūrų parke nuo balandžio 26 iki 30 dienos. Tarpdisciplininio meno ir šokio kūrėjas D. Kolomyckis pristatė objektus, kurie tiesiogiai sugestijuoja prievartos elementus. Transgresyvus objektų skaitymas atveria perspektyvas analizuoti socialinius konstruktus per meninę išraišką.

Maršrutu sujungiančiu Naujamiesčio-Senamiesčio rajonus gatvėmis riedės šimtai kamuolių. Tarsi pajusdami laisvę, tačiau tik veikiami gravitacijos jėgos įsiterps į peizažą, kurdami naują, fragmetišką kraštovaizdį, palydimą daugiaplanių prasmių asociacijų. Meninė akcija kuriama apmąstant laisvės ir realumo santykį, o jos atlikime gimsta platūs šiandienos kontekstų ir aplinkybių įvaizdžiai, kurių kiekvienas yra teisingas. Galbūt laisvė – tik miražas. Oazė, kurią norime pasiekti, kad taptume geresniais. Tai santykinis dydis, nusakantis atstumą iki tikslo, kuris didėja tolygiai su įdedamų jį pasiekti pastangų kiekiu.

Idėjos autorius: Paulius Markevičius
Dalyviai: Vygandas Vadeiša Laurynas Jurgelis Julija Šatkauskaitė Simonas Dovidauskas Džiugas Grinys

Trijų dalių psichologinės biografijos centre – šokio meno kūrėjų istorijos, paženklintos stiprių, dažnai ribinių išgyvenimų. Menininkų portretai atitraukia juos nuo scenos šviesos ir įdėmiu, tačiau itin jautriu žvilgsniu tyrinėja asmeninėje erdvėje atsiveriančias žmogiškumo puses. Trauminės patirtys tampa šių asmenybių impulsu kurti šokį ir savąjį „aš“, kalbėti savo kūnu ir idėjomis, įgalinti kito kūrybą ir pažinimą.
Vienatvės ir vienišumo, o čia pat – artumo ir ryšio baimė, netekties siūlas, įsipynęs į tolimesnio gyvenimo audinį, santykis su praeitimi, šeima bei pačiais savimi filme skleidžiasi per savitą vizualinę kalbą, balsą ir judesį.

Režisierius: Marius Paplauskas
Žanras: Dokumentinis
Lietuva
Anglų kalbos subtitrai
Trukmė: 60 min.

Ar žinai kaip atskirti žmogų nuo mašinos? Reikia atlikto Tiuringo testą: testo metu žmogus teisėjas natūralia kalba šnekasi su vienu žmogumi ir viena mašina. Visi trys eksperimento dalyviai turi būti izoliuotuose patalpose, kad teisėjas nematytų, kuriuos atsakymus pateikia mašina, o kuriuos žmogus. Jei teisėjas pagal atsakymus negali patikimai atskirti mašinos nuo žmogaus, sakoma, kad mašina išlaikė testą. Siekis testuoti mašinos intelektą, o ne gebėjimą imituoti žmogaus leidžiamus garsus. Dirbtinis intelektas parodė, kad jis gali jau neblogai simuliuoti žmonių pokalbius tiesiog sekdamas daugybę paprastų mechaninių taisyklių. Tuo susidomėję žmonės, suprato, kad jis gali būti pranašesnis už žmogų… Juk vienas žmogus taip pat gali geriau funkcionuoti sistemoje nei kitas žmogus, taip ? Ar šioje sistemoje prieštaravimai, abejonės, empatija, jausmai yra pertekliniai? Ar pilnavertiškam funkcionavimui užtenka tik intelekto? Galbūt reikėtų optimizuoti žmogų ir sukurti optimizuotą distopinę gentį ir tai patikrinti? Ką dar norėtumėte patikrinti? Elgseną šokio ar sekso metu, gustatyvinius sugebėjimus? Tik nesijaudinkite, mes jau turime visus jūsų klausimus į mūsų atsakymus.

Vilma Pitrinaitė – Tarp Lietuvos ir Belgijos gyvenanti ir kurianti šokio menininkė, savo kūrybinį kelią pradėjo Kauno šokio teatre „Aura“. Vėliau mokėsi Prancūzijoje, Avinjono šokio konservatorijoje, 2007–2008 m. studijavo choreografiją CDC centre Tulūzoje, 2009–2010 m. – programoje „Ex.e.r.ce“ CCN šokio centre Monpeljė, 2010–2012 m. mokėsi režisūros Strasbūro nacionalinėje teatro mokykloje. Su dramaturgu Thomas Pondevie 2013 m. įkūrė nepriklausomo šokio trupę „WE compagnie“. Savo spektakliuose jungia teatro, šokio ir dokumentikos elementus. 2021 metais V. Pitrinaitė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už šokio spektaklį „Tai ne tavo sapnas“.

Idėjos, choreografijos ir tekstų autorė – Vilma Pitrinaitė
Atlikėjos ir choreografijos autorės – Oksana Griaznova, Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė
Kompozitorius – Dominykas Digimas
Projekcijų autorius – Kristijonas Dirsė
Scenografijos ir kostiumų dailininkė – Rūta Kyguolytė
Šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis
Prodiuseris – BE KOMPANIJOS

Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje vis daugiau žmonių radikaliai keičia savo santykį su tradicijomis: arba bando aklai jų laikytis, arba reikalauja jas sunaikinti. Tarpinis sprendimas atrodo nebeįmanomas. Ar galime remtis tradicijomis ir kartu išlikti kritiški jų atžvilgiu?

Spektaklyje „Duetas“ ši įtampa atskleidžiama per šokį. Baletas yra vakarų šokio tradicijos numylėtoji motina ir smerkiamas tėvas. Spektaklyje atlikėjai grumiasi su klasikiniu šokiu, o jis nepasiduoda ir jiems priešinasi. Tačiau šios kovos tikslas – ne nugalėti, o pakylėti vienas kitą. Baletas verčia šokėjus ieškoti klasikinio pasaulėvaizdžio esmės, o šokėjai meta jam iššūkį kalbėti šių dienų balsu. Žiūrovai, stebintys šią nesibaigiančią kovą, kviečiami susimąstyti apie savo asmeninį ir visuomeninį vaidmenį ginant, griaunant ar ignoruojant tradicijas ir jų santykį su šiandiena.

Kūrybinė komanda
Choreografas: Dovydas Strimaitis
Šokėjai: Clara Davidson, Ibai Jimenez
Šviesų dailininkė: Lisa M. Barry
Kostiumų dizainerė: Taylor Wishneff
Garso režisierius: Maxime Jerry Fraisse
Muzika: Adolphe Adam „Žizelė no. 20 – Allegro feroce“ (Londono simfoninis orkestras, Michael Tilson Thomas)
Prodiuserė: Domantė Tirylytė
Prodiuserinės kompanijos: Still Waiting (FR), Be kompanijos (LT)

„Yet Another Day in Paradise“ scenoje rojumi tampa atviros refleksijos pripildyta queerness sala herojų gyvenime. Kai realybė tavęs nepriima tokio, koks esi, imi kurti savąją būtį. Ir taip, kasdieną ją kuri savyje ir aplink, išardydamas ir perdėliodamas akcentus…

Perdėliodamas pagal? Santykius su artimiausiais ir susidūrimus su jais, nuo vaikystės kuriančius nepatogumo, nepritapimo ir nesaugumo jausmą. Prisiminkime, kaip lengvai gali paveikti paprasti komentarai iš šalies, formuojantys ir lipdantys suvokimą ir savivertę dar tada, kai nelabai aišku, kodėl, kas ir kada galima tik mergaitėms, o kada – tik berniukams. Rojus čia – mūsų pačių pastatyta užuovėja, už kurios saugu tik fiziškai, nes emocinių išgyvenimų aidams barikados neegzistuoja.

Būtent kūnas ir jo potyris, savas ir kito kūniškumas, priimtas ir atstumas buvimas, atviras vienišumas ir apgaulinga pilnatvė priešais kitą veržiasi į pirmąjį planą. O jame – skaudžios ir jautrios kūnu pasakojamos istorijos. Kūnų, siekiančių komforto ir tapsmo savimi, kol aplinka atsisako juos priimti ir su jais sutikti.
Lukas Karvelis – nepriklausomas šokio menininkas, 2019 m. baigęs prestižinę Codarts šokio akademiją Nyderlanduose. Iki šiandien jau yra bendradarbiavęs su Anouk van Dijk, Falku Richteriu, Marina Mascarell, Joseph‘u Simonu ir Antonin Comestaz‘u, Dunja Jocic bei tokiais teatrais, kaip Göteborgs Operans Danskompani (Švedija), Miuncheno teatras (Vokietija) ir kt.

Paties L. Karvelio choreografiniai darbai jau rodyti Nyderlanduose, Vokietijoje, Brazilijoje, Izraelyje, Turkijoje, Švedijoje ir gimtojoje Lietuvoje. Savo kūriniuose jis siekia atrasti esminius taškus, kuriuose mūsų kūnai keičiasi, judėdami tolyn nuo traumų visuomenėje, link pačių savęs. Greta atlikėjo ir choreografo darbų, L. Karvelis vysto ir judesio tyrinėjimo praktiką, analizuojančią laisvo kritimo koncepciją, leidžiančią šokėjui patirti nesvarumo būseną.

Benoit Couchot gimė ir augo Prancūzijoje, o su judesiu susipažino septynerių, per Baskų tautinį šokį. Aistra judesio tobulinimui ir pasirodymams priešais publiką, nuvedė B. Couchot į studijas Codarts šokių akademijoje Roterdame. 2017 m. atlikėjas susidomėjo choreografija ir sukūrė savo pirmąjį solinį darbą „Mutiko ala Neska“, susilaukusį sėkmės konkursuose bei apkeliavusį įvairius tarptautinius festivalius, Vokietiją, Braziliją ir kt.
Prisijungęs prie trupės TanzMainz, B. Couchot dirbo su tokiais choreografais, kaip Roy Assaf ir Victor Quijada. Visgi 2019 m. pasirinko laisvai samdomo šokėjo kelią ir šiuo metu gastroliuoja su trupės Kor‘Sia spektakliais, tuo pat metu kurdamas skirtingus darbus visoje Europoje.

Idėjos autorius, choreografas – Lukas Karvelis
Šokėjai – Lukas Karvelis, Benoit Couchot (Prancūzija)
Scenografija – Luka Žiobakaitė
Muzika – Gabrielė Dikčiūtė
Dramaturgija – Sigita Ivaškaitė
Šviesos – Povilas Laurinaitis
Vaizdinė medžiaga – Aura Skulskytė
Prodiuseris – „Be kompanijos“ / Domantė Tirylytė

„Kai tenka apibūdinti save, lengviau pasakyti kas nesi, kaip nesielgi, apie ką nesvajoji.“

Prasidėjęs nuo šiukšlių ir ekologijos temos, Gretos Grinevičiūtės tiriamasis šokio kino instaliacijos projektas „čia/ten” pasakoja žmogaus vidinės kelionės istoriją. Atsispyrusi nuo fizinių šiukšlių kaupimo, choreografė suteikė joms antrąjį gyvenimą. Pirmiausia iš jų bandydama gaminti scenografi- jos objektą, o antra – į savo tyrimą įtraukiant atminties šiukšlių sąvoką. „Šiukšle“ mes dažnai galime apibūdinti ne tik nebereikalingus daiktus, bet ir atgrasų žmogų, mintis, atsiminimus. Paradoksalu, bet šiukšlė – kažkas tokio nereikalingo, nepageidaujamo, dažnai yra tai, kas ne tik keliaus iš paskos mūsų, bet ir mus pergyvens. Pamirštame, jog visa žmonijos istorija ir jos pėdsakai kūrėsi ir išliko skirtinguose žemės taškuose būtent migracijos, kelionių pagalba. Apie savo asmeninę kelionę, joje sukauptas, rūši- uojamas, išmetamas, o galbūt niekad nebepaliksiančias šiukšles ir bandymą tarp jų atrasti save pasa- koja projektas „čia/ten“.

Kūrybinė komanda:
Greta Grinevičiūtė, Simona Kačinskaitė, Elena Kairytė, Sigita Ivaškaitė, Rūta Adelė Jakentaitė, Vytautas Plukas, Milda Januševičiūtė
Premjera: 2022

„Priremti prie atvirumo sienos, dažnai griebiamės svetimų klišių. Patirkime tai kartu, ir gal mums užteks drąsos neteisti.“

Keturi fantasmagoriški atlikėjai scenoje, kurią supa žiūrovai. Tarp jų viso vyksmo metu naviguoja dar vienas spektaklio dalyvis. Viešumon iškeliamos ir kvestionuojamos penkios nusistovėjusios dogmos apie motinystę, vaikus, šeimos kūrimą. Spektaklis tampa muzikos, teksto, judesio ir kostiumų žaidimo aikštele, kurioje išnyksta riba tarp realybės ir fantazijos, atėjusio stebėti ir vaidinančio.
Kokią poziciją užimsi tu?

Kūrybinė komanda: Greta Grinevičiūtė, Agnė Matulevičiūtė, Birutė Kapustinskaitė, Paulius Markevičius
Prodiuseris: Meno ir mokslo laboratorija
Premjera: 2021

„Yra giminystės ryšių, kuriems reikia šokio, kad jie egzistuotų.“

„Šoku skalbimo mašinai ir tau, nes neatsimenu jokių mūsų pokalbių. Net nebežinau, ar jų iš viso buvo. Žmonės sako, kad mylėjai mane. O aš neprisimenu nei tavo buvimo kartu, nei tavo balso, nei prisilietimų. Turiu tik senų nuotraukų. Žiūriu į jas, matau tavo liūdną veidą ir vis kartojuosi tą vienintelį prisiminimą apie tave. Ir pradedu bijoti, kad to, ką prisimenu, iš tikrųjų niekada ir nebuvo. Todėl šoku. Šoku tau. Nes mes nebepasikalbėsime, bet gal dar galime kartu pašokti. Atrodo toks nuvalkiotas klausimas: „Koks tavo pirmasis atsiminimas apie mamą?“ – kai kuriems yra tiesiog nepažįstamas. Pasaulyje, kuriame motinos yra arba deivės, arba pragaro siųsti monstrai, neturėti jokio mamos paveikslo – sunkiai įsivaizduojama. Kaip jį susidėlioti? Ar jo reikia? Kaip gyventi be mamos portreto?

2018 m. spektakliu „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ kūrybinį triptiką pradėjusi choreografė ir šokėja Greta Grinevičiūtė pristato antrąjį šeimos ryšius nagrinėjantį darbą. G. Grinevičiūtė bendradarbiauja su šiuolaikinio šokio kūrėju, atlikėju ir dėstytoju Andriumi Katinu, kuris spektaklyje pasirodys Helsinkyje įrašytose vaizdo projekcijose, ar telefono skambutyje gyvenančiu balsiniu pavidalu. Judviejų nuotolinis darbas karantino metu ne tik išlaikė gyvą spektaklio idėją, bet ir suteikė jai naują formą, atkartojančią ir pačios šokėjos santykį su tėvu.

Kūrybinė komanda:
Greta Grinevičiūtė, Andrius Katinas, Sigita Ivaškaitė, Kristina Steiblytė, Agnė Matulevičiūtė.
Prodiuseris: Meno ir mokslo laboratorija
Premjera 2020

„Privatumas, buitis, santykiai. Mergaitė, moteris, kūrėja. Objektas, subjektas, ir į viską nukreiptas veidrodis.“

Šokėja ir choreografė Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ kviečia žvilgtelėti į privačią moters erdvę, kurioje ir kurią nuolat veikia ir keičia buitis, santykiai ir šokis. Spektaklio centre – moteris. Jauna, patraukli, talentinga. Ji yra ir mergaitė, ir kūrėja, ir svetimų idėjų įgyvendintoja, ir pati sau viršininkė, ir sekso simbolis, ir sekso objektas, ir subjektas… Moteris, ieškanti kelių į meilę ir bendrystę, bet vis grįžtanti ten, kur tarpsta gerai pažįstama vienatvė. Kurianti moteris, mėginanti nepasiduoti spaudimui investuoti į įvaizdį, ne į meną. Čia, savo erdvėje, kamuojama vidinių prieštaravimų, aplinkos lūkesčių ir savo asmeninių aistrų neatitikimo, ieškodama teisingiausio ir įdomiausio būdo ji stengiasi kurti savo gyvenimą.

Kūrybinė komanda:

Idėja, choreografija ir atlikimas: Greta Grinevičiūtė
Režisierius: Paulius Markevičius
Dramaturgė: Kristina Steiblytė
Kompozitorius: Vladas Dieninis
Šviesų dailininkas: Julius Kuršis
Kostiumų dailininkė: Rūta Kyguolytė
Video: Saulė Bliuvaitė
Operatorė: Vismantė Ruzgaitė
Video šviesų dailinikas: Jurgis Matulevičius
Prodiuseris: Meno ir mokslo laboratorija
Premjera: 2018 m. kovas

„Kai tenka apibūdinti save, lengviau pasakyti kas nesi, kaip nesielgi, apie ką nesvajoji.“

Lietuviai mėgsta vargti – ypač smagu tai daryti bandant išsiaiškinti savo tapatybę. B&B, matydamos ilgalaikes bevaises pastangas, jungiasi prie asmens tapatybės tyrimų iš kito – mažiau nagrinėto – kampo. Pabandykim atsispirti nuo atvirkščio klausimo: o kas aš nesu? Esu ypatinga, vadinasi, nesu Instagramas ar Feisbukas? Nesu nei mažuma, nei dauguma? Didžiuojuosi savim ir nebandau niekam patikti? B klausia, o B atsako. Ką mes čia veikiam? Žiūrim į veidrodį, bet vaizdą mums užstoja aplinkinės nuomonės, vertybės, įsitikinimai. Ar aš save kuriu nuo nieko nepriklausydama? Viskas kažkam priklauso, net ir mūsų svajonės, siekiai, troškimai – jie gi yra tas pats veidrodis. Tuomet išeina, kad esam kažkas tik tada, kai priklausom kuriai nors influencerių palaikymo gaujai… Čia ne klausimas. Ar galiu būti savimi ir nieko nemėgdžioti? Kiekviena tapatybė kažką mėgdžioja. Ar galiu neturėti tapatybės? Taip. Tai kam jos taip ieškoti? Nes kai su kažkuo susitapatinam, pradedam kažkam patikti vien dėl savo pavidalo, bet ne esmės.

„Banana Dream“ – dviejų pasaulių susidūrimas. Viename dominuoja juoda, kitame – geltona. Iš pirmo žvilgsnio pasauliai pasižymi tokia pačia forma, identišku judėjimu. Tačiau žmonių kūryba pažengusi pernelyg toli, kad leistų egzistuoti visiškai vienodiems reiškiniams. Todėl mažyčiai skirtumai pasufleruoja visai ne tą reikšmę, kurios tikėjaisi iš sau įprasto pasaulio.

Kūrybinė komanda:

Idėja ir choreografija: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
Atlikimas: A. Lisičkinaitė, G. Grinevičiūtė aka B&B ir 2 kviestinės B – Emilija Karosaitė ir Ugnė Laurinavičiūtė
Scenografija: Renata Valčik
Muzika: Artūras Bumšteinas
Šviesų dailė: Julius Kuršis
Prodiuseris: Atviro kodo laboratorija
Premjera: 2018

„Kokį protesto kūdikį mes užauginsime – laisvės ar agresijos simbolį?“ Pasirinkimui turime vis mažiau laiko.“

HANDS UP (liet. aukštyn rankas) yra fizinė kūno pozicija, atsikartojanti daugelyje skirtingų kultūrinių, socialinių ir religinių kontekstų, savyje talpindama turinio daugiasluoksniškumą. Kontekstas, kurį pasirinkau aš – protesto kultūra. Lietuvoje protestas tapatinamas su stipriai romantizuotu Sąjūdžio laikmečiu, tačiau pastarųjų pasaulio įvykių kontekste, žvelgiant iš sociologinės perspektyvos, vertėtų kvestionuoti protesto kultūros kaip gėrio savaime tezę. NEkonstruktyvus protestas yra patogi forma anarchijai įsigalėti. Protesto kultūros inspiruotas choreografinis vyksmas kvestionuoja trapią distanciją tarp pasidavimo ir atsidavimo, susitaikymo ir pasipriešinimo. Keldamas klausimą: kokį mes užauginsime Protesto kūdikį – kaip laisvės ar kaip agresijos simbolį? Tai yra tyrimas ir kaip ir viena tiesa, vienas atsakymas čia neegzistuoja.

„Labas, Aš esu Agnietė ir kviečiu Tave kartu pakelti rankas į viršų.“

Kūrybinė komanda: Agnietė Lisičkinaitė, Bush Hartsorn, Morta Nakaitė, Odeta Ryškutė.
Premjera: 2021 m. ruduo

„Z kartai patirties trūkumas nėra kliūtis – šie žmonės moka gyventi ateitimi.“

Trečiojo tūkstantmečio realybė + komunikacijos galimybių įvairovė internete + aktyvus informacijos srautas. Užauga unikali karta Z:
— nemėgsta griežtų taisyklių ir apribojimų
— neįsivaizduoja gyvenimo be išmaniųjų technologijų
— domisi naujovėmis — gali įžvelgti virtualios realybės gerąsias puses — leidžia pajausti, kad realybė daug įdomesnė ir gyvesnė. >> suaugusi Z karta — išsilavinę novatoriški mąstytojai — pasirengusi tobulinti pasaulį
Kad tai įvyktų mums reikia priimti vienas kitą + kurti dialogą + megzti stiprius tarpusavio ryšius. Kur mes esame dabar? – Šokam.

Kūrybinė komanda:

Idėjos autorė ir choreografė: Agnietė Lisičkinaitė
Atlikėjos: Sigita Juraškaitė, Greta Grinevičiūtė, Airida Gudaitė Kompozitorius ir atlikėjas: GON (Žygimantas Gudelis)
Šviesų dailininkas: Julius Kuršis
Scenografė: Guoda Jaruševičiūtė
Kostiumų dailininkė: Rūta Kyguolytė
Prodiuseris: Šokio teatras AIROS
Premjera: 2018

„Sako, draugą nelaimėje pažinsi. B ir B kviečia jas pažinti laimėje.“

Kai Agnietė ir Greta sugalvojo kurti naują šokio spektaklį, jos pasikvietė dvi merginas – B ir B. Kam? Kodėl? Tyrimams, sako choreografės. Bet ar B ir B nepradėjo užimti žymiai daugiau vietos šiame kūrinyje? Ar sąžininga naudotis tokiomis nekaltomis būtybėmis? Kas iš tiesų yra B ir B?

…Ir štai B&B ateina į teatrą…

Choreografės ir šokėjos A. Lisičkinaitė ir G. Grinevičiūtė pristato savo pirmąjį bendrą darbą. Po ilgų tyrimų ir žaidimų su B&B merginomis, kūrėjos žengia į sceną ne tik kalbėti apie tai, kas aktualu kiekvienai jaunai moteriai, kūrėjui, mokiniui, norinčiam tapti savarankišku menininku, bet ir galų gale sau ir kitiems atskleisti, kas šiandien tiek kasdieniame gyvenime, tiek ir teatre trukdo būti atviru.

Kūrybinė komanda:

Idėja, choreografija ir atlikimas: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
Dramaturgija: Sigita Ivaškaitė
Kostiumai: Laura Darbutaitė
Šviesų dailininkas: Povilas Laurinaitis
Prodiuseris: Menų agentūra “Artscape”
Premjera: 2016

2017 metais spektaklis nominuotas Lietuvos teatro apdovanojimui „Auksinis scenos kryžius“ kaip geriausias metų šokio spektaklis.

„Populiarumas negarantuoja sprendimų, tačiau užtikrina dialogą. Tęskime.“

„Spektaklis gimė iš dviejų jausmų – egoizmo ir solidarumo. Susidūriau su asmeniniais klausimais, į kuriuos negalėjau rasti atsakymų. Bet žvelgdama į kitas moteris supratau, kad šios problemos slypi ne tik manyje. Iš solidarumo su visomis moterimis nusprendžiau sukurti Popular Problems,“ – sako spektaklio iniciatorė Agnietė.

Šis sceninis kūrinys neturi istorijos. Jis sukomponuotas kaip fizinių veiksmų ekspozicija, suteikianti galymybę žiūrovui iš arti ir intymiai stebėti tai, kas diskurse apie moters laisvę bei jos pasirinkimus išlieka dėmesio centre. Tai – moters ir moters kūno objektizavimas. Jaunos kūrėjos, kaip ir pridera Y kartai, paviršutiniškai flirtuodamos su feministinėmis idėjomis, atsiduoda alinančiam sceniniam 40 minučių vyksmui, kad sukurtų savo tapatybės apmąstymo ritualą. O kas gali būti įdomiau už naujos kartos ritualų stebėjimą?“

Kūrybinė komanda:

Choreografija, atlikimas: Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė
Meninės konsultacijos: Andrius Katinas
Dramaturgija: Monika Jašinskaitė
Šviesos: Povilas Laurinaitis
Kostiumai: Laura Darbutaitė
Prodiuseris – Menų spaustuvė, programa „Atvira erdvė“
Premjera: 2014

„Galbūt objektofilijos, prokrastinacijos ir undinių sąjunga atrodo kaip didžiulė klaida. Vonia – idealiausia vieta tokiai klaidai.“

Vonios kambarys – asmeninė erdvė. Dažnai priskiriama moteriai, kaip jai saugi, intymi erdvė, kurioje ji galinti būti savimi. Siaubo filmuose užklupimas vonioje tolygus maksimaliam stresui. Buvimas vonioje tolygus akistatai su savimi, savęs įvertinimui.

Undinė – mitinė vandens būtybė, sutinkama daugelio pasaulio tautų folklore. Undinės vardas kilęs iš žodžio vanduo (tarmiškai vanduo vadintas undeniu) arba yra perimtas iš tą pačią reikšmę turinčio lotynų žodžio undine. Undinės dažniausiai kildinamos iš paskendusių jaunų merginų ar jaunamarčių vėlių, dar buvo vadinamos upių martelėmis. Senovėje manyta, kad tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės ir dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo likimą ir būti upių bei ežerų globėjomis.

Objektofilija – seksualinio ar romantinio potraukio forma, orientuota į tam tikrus negyvus daiktus. Asmenys, jaučiantys šią trauką gali jausti stiprų meilės jausmą ir atsidavimą tam tikriems juos traukiantiems daiktams ar struktūroms. Kai kuriems seksualiniai ar artimi emociniai santykiai su žmonėmis yra nesuprantami. Kai kurie objektui seksualinį potraukį jaučiantys asmenys dažnai tiki animizmu ir jaučia abipusį ryšį, pagrįstą įsitikinimu, kad daiktai turi sielą, intelektą ir jausmus bei geba bendrauti.

Prokrastinacija – tai elgesys, kai žmogus atidėlioja darbus ir užsiima nereikalinga veikla, kad pateisintų tokį atidėliojimą. Šis reiškinys būdingas kiekvienam, tad dažnai darbų vilkinimas yra tiesiog žmogiška savybė. Prokrastinacija arba atidėliojimas buvo būdingas visais laikais. Žinomas senas posakis „Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs“, tik patvirtina, kad net, kai neturėjome išmaniųjų technologijų, buvome linkę (tiksliau mūsų protėviai buvo linkę) atidėti darbus… Buvimas prokrastinacijos viduryje yra labiau skausmingas negu paties darbo atlikimas.

Kūrybinė komanda:

Idėja, choreografija, atlikimas: Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė
Dramaturgija: Sigita Ivaškaitė
Scenografija: Vladas Suncovas
Kostiumai: Morta Nakaitė
Kompozitorė: Gailė Griciūtė
Šviesų dailininkas: Julius Kuršys
Transliacijos operatorė: Odeta Riškutė
Vadyba: Domantė Tirylytė
Premjera 2021

„Jei Šeškinės mikrorajonas turėtų savo pasaką, toji pasaka labai priartėtų prie realybės.“

Vienas mažiausiai populiarių Lietuvos sostinės rajonų – Šeškinė. Betonas, močiutė prekiaujanti bulvėmis, raudonomis plytomis grįsta centrinė aikštė. Čia neatpažįstami veidai palydymi įtariais žvilgsniais. Eidamas pirkti pieno įprastu keliu – atrodo nieko naujo neišvysi. Kol kūrybinė komanda miegančiame rajone neapgyvendino pasakiškų būtybių. Dabar kasdienybė čia niekada nebebus tokia pati.

Kūrybinė komanda:

Idėja, choreografija, įgyvendinimas: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
Kūrybinė komanda: Sigita Ivaškaitė, Giedrė Jankauskienė, Paulius Markevičius, Mantas Stabačinskas, Sigita Juraškaitė, Vladas Suncovas ir visas Šeškinės rajonas.
Premjera: 2021 m. vasara

„Ar privalai tapti vergu, kad iš tikrųjų vertintum laisvę ir meilę?“

“And I slave and I slave and I slave and for what?”
Du kūnai sterilioje erdvėje choreografiškai kintančiomis formomis pasakoja (ne)laimingą meilės istoriją, kuriai negalime likti abejingi, o atpažįstamos situacijos prajuokina iki ašarų. Choreografinis darbas kelia klausimą: ar meilė egzistuoja tik tokia, kokią mes ją jau esame pažinę?

Kūrybinė komanda: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
Premjera: 2021

„Šiuolaikinė 35 – tos gulbės istorija.“

30 metų Lietuvos Nacionaliniame Operos ir Baleto teatre šokanti balerina Goda niekada neturėjo galimybės būti soliste, tik 35-ta gulbe iš dešinės.

Kūrėjos Agnietė ir Greta sukūrė vieno kūno istoriją specialiai paskutinį sezoną šokančiai Godai – čia ji vienintelė solistė, pasakojanti savo ypatingo kūno istoriją.

Darbe susipina baleto, šiuolaikinio šokio ir video menai, čia patiriamas ne tik šokėjos kūnas, bet ir išgirstamas JOS balsas.

Kūrybinė komanda:

Idėjos autorės ir choreografės: Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė
Atlikėja: Goda Bernotaitė
Nacionalis operos ir baleto teatras – Kūrybinis Impulsas
Premjera: 2017